KTUG ISTORIJA

Ėjo jaudinantys 1989-ieji - dvasinės atgaivos. Kažkur virš savęs galėjai justi: artėja Nepriklausomybė. Visi laukė kažko jaudinančio, o kai kurie, naudodamiesi tuo, kad senasis gyvenimas braška, ėmė kurti ką nors naujo, kitokio negu buvo iki šiol. Ir Kauno politechnikos institute, Taikomosios matematikos katedroje, gimė idėja: reikia kurti mokyklą. Lyg ir nedaug besiskiriančią nuo kitų - jau buvo Lietuvoj mokyklų su sustiprintu dalykų mokymu, tačiau ir naujovišką: joje turėjo mokytis vaikai iš visos Lietuvos. Pirmasis ir iki šiol vienintelis šios mokyklos direktorius, vienas iš šios idėjos autorių, klausė: "Kodėl gabus vaikas iš Balbieriškio turi turėti blogesnes mokymosi sąlygas, negu toks pats miesto vaikas?" Žinoma, vaikui "iš Balbieriškio" reikėjo kažkur gyventi, todėl jam reikėjo mokyklos - internato. Ir kas gi savo noru eis į internatą? Juk apie juos tokia bloga nuomonė ... O visgi.

Pirmiausia buvo išspausdintas straipsnis "Komjaunimo tiesoje" (dabar "Lietuvos Rytas") apie tokios mokyklos kūrimąsi. Paskelbtas laikas, kada mokyklos įkūrėjai bei būsimieji mokytojai kalbėsis su norinčiais čia mokytis, paaiškins, ką gi jie planuoja daryti kitaip, ko gi čia važiuoti iš Mažeikių ar Utenos. Buvo ir nerimo: kiek moksleivių atvyks? Gal 20? O gal ir 40? Susirinko pilna didžiulė auditorija, žinoma, su tėvais. Ir jie patikėjo Idėja! Moksleiviai nutarė stoti į KPI Eksperimentinę vidurinę mokyklą. Mokyklą? Ar trys klasės bei mažiukas direktoriaus kabinetas - mokytojų kambarys gali vadintis mokykla? Ir tie patys įsprausti Statybos fakulteto trečio aukšto koridoriuje, kur daug studentų, besistebinčių, kas per vaikai vaikšto po jų valdas? O tie vaikai ne iš kelmo spirti - valgykloje jų nepastumsi, neapeisi. Teko studentams apsiprasti, o palengva ir įsiminti, kokios mokyklos tie moksleiviai. Tarp tų mokinukų ir kelios mergaitės. Drąsuolės, aišku, ne kiekviena ryšis eiti į nežinią. Pirmaisiais metais jų įstojo tik 10, tuoj pat liko 9. Vienai per sunku buvo toli nuo mamos, be to ji nežinojo, ko į tą Kauną atvyko.

Baigėsi pirmieji mokslo metai. Direktorius B.Burgis, visokių sumanymų pilnas, ir sako: "Eksperimentas negali tęstis daugiau kaip metus. Taigi ir pavadinimas "Eksperimentinė mokykla" nebetinka". Ar pavadinimą jau buvo sugalvojęs iš anksto, ar netikėtai galvon atėjo, istorija duomenų nebeturi. Tačiau, sako, nuo šiol vadinsimės Gimnazija. Kad skirtųsi nuo kitų mokyklų. Tapom KPI Gimnazija, o keičiantis instituto pavadinimui - KTU Gimnazija. Tačiau vieninteliai ilgai nebuvom. Pasirodė, kad tok vardas visai patrauklus (ir kodėl gi Direktorius jo neužpatentavo?). Tuoj atsirado veikėjų, kuriems tas pavadinimas labai patiko. Ir pradėjo jie Švietimo ministerijoje organizuoti "Gimnazijos statusą". Ir pradėjo ginčytis, kuri gi iš gimnazijų pirmoji tą statusą gavo? Na, o kol jie, pirmieji ar antrieji, tą statusą pasitvirtino, kol tik į pirmąją gimnazijos klasę mokinius priiminėjo, 1992 metais pirmoji laida baigė "KTU eksperimentinę Gimnaziją". Taip jų atestate parašyta. O jau antrosios laidos atestate rašėm tiesiog KTU Gimnazija. Ir jau rašėm lazeriniu spausdintuvu! Nuo tada taip ir rašom.

Stojamuosius egzaminus į gimnaziją papildė "Mokslo lyderių turnyrai", vykstantys jau dešimt metų. Stojamieji - tai vienintelis kelias moksleiviams čia patekti.

Taigi palengva didėdama Gimnazija užėmė visą Statybos fakulteto trečiąjį aukštą. Ir pasipildavo mokiniai per pertraukas, ir buvo visi krūvoj. Taip Gimnaziją baigė šešios laidos. Atėjo 1997 -ieji. Gimnazija persikėlė į naujai suremontuotą pastatą. Tie moksleiviai, kuriems teko vienur pradėjus, kitur baigti, ilgėjosi mielos mokslo šventovės su vienu bendru koridoriumi. Naujajame name klasės pasiskirstė po aukštus, nebebuvo visi vienam dideliam būry. Atsirado devintokų. Ir nuo tų pačių metų ėmėme juos vadinti pirmokais, o vyresnius antrokais - ketvirtokais. Persikėlus čia, iki tol palengva kasmet didėjęs mergaičių skaičius pasiekė kritinę ribą - dešimtosios laidos berniukų ir mergaičių skaičius susilygino, o vienuoliktoje mergaičių buvo jau gerokai daugiau... Laimei, po to šis santykis vėl susilygino. Pusiausvyra.

Ir štai 2003 -ieji metai. Ateity, rašant Gimnazijos istoriją, jie gali būti net svarbesni už anksčiau minėtuosius. Gal pasikeis Gimnazijos priklausomybė. Tikrai pasikeis bendrabutis. Bet Gimnazijos istorija, tvirtai tikiu, tęsis. Ir galima bus ją apžvelgti kaskart kitaip. Ir visiems čia besimokantiems pradžia atrodys vis tolimesnė.

Bus 2089 -ieji. Gimnazija ruošis 100 metų jubiliejui. Gimnazijos sporto salėj, talpinančioj iki 1 200 žiūrovų, vyks jubiliejui skirti renginiai. Svarbiausias iš jų bus krepšinio turnyras "eksai" prieš gimnazistų rinktinę. Į erdvią aktų salę rinksis moksleiviai, pasipuošę uniforminiais šalikėliais,. Senienų parodėlėje puikuosis dar išlikę klasių žurnalai bei "Metų knygos". Moksleiviai, atlikę senų knygų bei kompaktų analizę, papasakos, kurio dangoraižio vietoje stovėjo Statybos fakultetas, kurio - penkiaaukštis pastatas, baltaisiais rūmais vadintas. Šimtmečio proga bus išleistas visų konkursų bei olimpiadų nugalėtojų tritomis. Skaitydama pranešimą apie gimnazijos pradžią, istorijos mokytoja, remdamasi senaisiais Gimnazijos šaltiniais, be kita ko padarys išvadą, kad pirmasis jos direktorius mėgo daug ir gražiai kalbėti ir kad mokė Lietuvos valdžią kaip reikia dirbti. Ir svarbiausia - gausiai susirinkusiems svečiams, tarp kurių sėdės ir Respublikos Prezidentas, Gimnazijos direktorius galės pasakyti: sukanka lygiai šimtas metų, kai ši Gimnazija yra MOKYKLA BE KORUPCIJOS.

Leonas Narkevičius