Sedėjom gal dar pameni tada prie miško
Ir kramtėm egliųir pušų skujas
Buvai tu taip gražiai gražiai pablyškus -
Įsmeigus į mane akis melsvas.

Kai mudu taip ilgai ilgai tylėjom
Save užmiršę ir visus
"Žiūrėk, - tariau, - tenai už kur medžiai praretėję
Ten matos mėlynas dangus.

Toli toli už tukstančio daugiau gal mylių
Kur horizontas susiliejęs su žeme
Banguoja marios plačios gilios..
Ir šniokščia jūra mėlyna..."

Tu padavei man ranką lengvą šviesią
Nusišypsojai ir tarei:
"Eime ten" - ir mes nuėjom dviese
Nerūpestingi lyg  vaikai.