Po to kai tu mirei aš neradau pasauly nieko Kkas nesuteiktų liūdesio gilaus Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus Šiandien rašydamas tau laiška į anapus Aš nepriminti negaliu Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą Praleidom žemėje kartu Ir tuoj iškyla akyse tas pavasaris prieš tavo mirti Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys Ištroškusiu gyvent ir siaust kažką nepaprasto patirti Ir tikinčių kad jie vieni pasaulį pataisys Dar kaip šiandien matau visus susirenkant į gražią šventę Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas Mergaitės neramias negalinčias be juoko ir dainų gyventi Skrajojančias lengvai kaip vėjas aukštas ir lieknas Atsimenu kaip mes tada pavasario laukais klajojom Ir sekėm saulę danguje ir upių vandeny Ir skardžiuose aukštų kalvų sustoję regėjom Kaip pasaulis dega bręsta jos ugny Ir įtikėjom mes tada į žemės grožio galia Vėl matėm išsipildant troškimus didžius Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam birželį Išdidus kaip arai ištiese erdvėje sparnus O kaip tu pavydėjai man palikdamas šią žemę Tikėjai mano jaunyste ir audringas svajones Matei mane iš gyvenimo šaltinio semiant Naujus turtus ir brangenybes vis naujas Ir tu prašei manes pranešt ką naujo Tau mirus ašen žemėje surasiu Todėl šiandien kai paskutinį kartą patarnauju Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu Turiu prisipažint jog nieko negaliu pranešti Nes žemej kas didinga tai jaunystė mumyse Jei nori galime kartu į praeiti akis atgręžti Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime Todėl rašydamas tau šį laišką į anapus Kai dar anuomet pažadėjau tau Užtikrinu jeigu išreiskia ką šie žodžiai trapūs Pasauly ko nebūtum radęs tu aš neradau