Visą naktį aštrūs dalgiai alkani į lauką žvelgė
O kai išlėkė iš miško saulė spindulys dygus,
Kraujas dobilo ištryško ir nudažė žiedą blyškų
Ir išgąsdino žiogus.

Rasos buvo jau nukritę, kai linksma atskrido bitė
Blaškės ji lyg būtų tyruose, šaudė lyg kulka gelsva
Kol suprato kad nusviro amžinai ant dirvos žvyro
Balto dobilo galva.

Vyturys (nors nebūdinga) traukė giesmę gedulingą
O pietys nervingai pūtė iš dangaus karštom strėlėm.
Glostė dobilus saulutė, šie gi nebūtį pajutę
Surudavo pakelėm.

Vakare skaidri rasa padvelkė rudens vėsa,
O žmogus nakčia sapnavo pilną kluoną dobilų,
Sotų gyvulėlį savo ir kaip kumštį grūdą javo
Krūvoje pilkų pelų.