Svečiuose poetas A. Marčėnas

Visai neseniai mūsų Gimnaziją aplankė poetas Aidas Marčėnas. Svečias neskaitė savo eilių, mieliau jo klausė ir klausinėjo. Apie gyvenimą, poeziją ir tai, kaip ji, paties poeto žodžiais, kartais ‘ištinka žmones’ šiame trumpame interviu, į kurio klausimus mūsų svečias atsakė jau po didžiojo susitikimo:

Ko paskatintas ar prašomas atvažiavote į mūsų Gimnaziją? Ar dažnai tenka lankytis mokymo(si) įstaigose ir ar tai malonus, naudingas užsiėmimas?

       Mane paskatino jūsų sąmoningas entuziazmas, jūsų savarankiškas noras su manimi susitikti. Bei tas familiarokas kreipimasis į mane Tu, nostalgiškai priminęs mano paties laisvą ir gražią jaunystę. Žodžiu, smalsumas. Norėjau pasižiūrėti, kas ir kaip tokie esate. Pasižiūrėjęs nenusivyliau.

       O kviečia mane gan dažnai, bet važiuoju retokai, nors tai ir – dažniausiai – malonu ir bet kuriuo atveju (tiek ir maloniu, tiek ir nemaloniu) – naudinga. Pagrindinė to mano vengimo susitikti su skaitytojais priežastis ta, kad esu siaubingai užimtas tinginys. 

Ar manote/tikitės, kad susitikimas su Jumis kam nors galėjo būti kuo nors lemtingas ir itin reikšmingas gyvenime, galbūt ką nors iš esmės pakeitęs? Ar yra koks nors žmogus, kuris tokią įtaką padarė Jums?

       Tai tikėtina, netgi įmanoma; žmonių – tiek paveiktų manęs, tiek padariusių įtaką man – gyvenime yra ganėtinai daug. Tiesą kalbant, iš tokių laikinų susitikimų ir amžinų išsiskyrimų ir nuaustas šio to vertas gyvenimas.

Kokį darbą šiuo metu dirbate ir ar tai darbas, kurį – darbdavys gal neįsižeis – noriai ir maloniai dirbate? Ar norėtumėte ką nors keisti?

      Šiuo metu gyvenu. Mano darbdavys, jei tik Jis yra, neįsižeis, nes, ar būdamas, ar nebūdamas, vis dėlto turi puikų metafizinio humoro jausmą. O keičiame ką nors kiekvieną akimirką – „nieko naujo po saule“.

Kokius artimiausius tikslus dabar sau keliate ir ar išvis daug galvojate apie ateitį?

       Jaunystėje apie ateitį stengiausi negalvoti. Dabar tiesiog negalvoju. „Tikslus nepataikymas“ – taip nusisekusį eilėraštį įvardija rusų sidabro amžiaus poetas Osipas Mandelštamas. Linkęs pritarti mėgstamam klasikui. Tad tikslų nekėliau, nekeliu ir nekelsiu, vis tiek – jei pasiseks – nepataikysiu.

Kokia kūryba dabar pagrindinė Jūsų gyvenime?

       Viliuosi, kad ji štai čia, štai dabar, štai dar gyva.

Koks dabartinis Jūsų santykis su visuomene ir koks Jūsų poezijos? Ar jie vienas kitą stiprina ir ar kuo skiriasi?

      Esu ramus stebėtojas, reflektuotojas. O reflektuojamne tamsą, bet šviesą; todėl ir šypsausi. To mane išmokė poezija, šiuo požiūriu stengiuosi nuo mokytojos labai neatsilikti.

Kokią dalį eilėraščio ar kito kūrinio santykyje su skaitytoju sudaro estetinė jo formą? Kada jos verta siekti, o kuomet ne?

       Estetika yra mokslas apie grožį. Pavyzdžiui, bjaurumo estetika… Na, bet ne visai aišku, ar klausdami turite omenyje kūrinio, ar skaitytojo estetinę formą…  Jei kūrinio, tai estetinė forma jam svarbi šimtu dviem procentais, nes tik per ją gaji reikštis to kūrinio gyvvybė (jei tokia ten yra). Kalbu apie natūralią (eilėraščio atveju – kalbos slaptųjų taisyklių, kalbos jausmo sąlygotą) estetinę formą. Vienokio ar kitokio  grožio verta siekti visuomet – net (ypač) žinant, kad pasiekti neįmanoma. Panašūs reikalai yra ir su skaitytojo estetine forma. Visa kita – formalinas.

Eilėraščio kūrimas – perkūnas iš giedro dangaus ar ilgai brandintas vaisius?

       Tai visada perkūnas, bet – iš ilgai brandinto dangaus. Šis gali būti ir giedras.

       Štai tokie vaisiai.

Kaip manote, kodėl kūrinys atsiranda būtent eilėraščio forma, kas verčia eiliuoti?

      Vaikystėje lankiau baseiną. Plaukiau brasu. Ne dėl to, kad šis
plaukimo stilius tiko ar labai patiko man, o todėl, kad aš tikau
brasui.
Arba: sprinteris taip pat, manyčiau, galėtų nubėgti stajerio
distanciją – ir atvirkščiai (iki trivialumo dažnai poetai yra lyginami
su sprinteriais, prozininkai, žinoma, su stajeriais – tuose
lyginimuose, kaip ir visose trivialybėse, yra žiupsnelis tiesos); bet
kas iš to?

    Ir dar: poetas Josifas Brodskis, kuris trivialybių vengė
kaip… darbo, ir kurį privalėtumėte žinoti, iš šiek tiek popsinės,
tad banalokos nobelistų tribūnos ne tik retransliavo kalbos filosofo
Ludwigo Wittgensteino mintį, jog labiau nei poetas kalba, kaba
naudojasi poetu, bet ir išsakė savąjį, manyčiau, teisingą, suvokimą,
kad poezija yra aukščiausia kalbos forma. Kaip taikliai nepataikantis
žaibas iš ilgai brandinto dangaus.
Visa tai – bei dar šis tas daugiau – ir verčia kvailį eiliuoti.

Ar eilėraščio meninė vertė absoliutus dalykas, ar veikiau subjektyvus skaitytojo įspūdis?

       Viskas reliatyvu. Šiuo požiūriu kūrinio meninė vertė yra absoliutus dalykas, bet tasai kūrinio absoliutus ir neginčytinas (arba ne toks jau ir absoliutus, ne toks ir neginčytinas) vertingumas  tegali egzistuoti mirtingo suvokėjo sąmonėje. Dar  nederėtų užmiršti ir žmonių grupių, etnoso, o retsykais ir visos žmonijos tam tikrų konvencijų; arba kolektyvinės pasąmonės… Kad ir kaip ten būtų – tiktas kūrinys visada klaus: kokią vertę turi gyvybė? meilė? mirtis? Ir šie klausimai visada bus vertingesni už atsakymus.

Kada kūryba palaima, o kuomet kančia?

       Kančia – kai reikia kurti; palaima – kai nereikia, o kuri.

Ar kūrėją savyje reikia skatinti, ar tik leisti reikštis, kai jam jo tikrai reikia? Kuo skiriasi šios dvi galimybės ir kokiais keliais jos veda?

        Įdomiausias kiekvieną akimirką ( net pačią nereikšmingiausią) kūrybingas žmogus. Jam – pasaulio kančia, jam  – pasaulio palaima! Tuo šios dvi galimybės ir skiriasi; o kelias – vienatinis.

Kada vaikiški rašymai tampa poezija ir kaip žinoti, ar ji jau ko verta?

       Negaliu to žinoti, nes mano poezija ir yra „vaikiški rašymai“.

        Jei esi tikras poetas – niekada nesužinosi, ko verta tavo kūryba. Kiti tau sakys, bet tu vis tiek „nežinosi“. Apie kitus – žinosi, apie save – ne. Štai taip.