Lapkričio vėžys

Kas per žvėris tos lapkritinės? O kokie žvėrys į jas susirenka? Negaliu girtis mačiusi daug lapkritinių ar išklausiusi daugelio ex‘ų pasakojimų, tačiau, žinoma, įsivaizduoju šį renginį savaip. Man sakė: „gitarų vakaras be plojimų“. Man leido suprasti, kad mūsų karta nieko nesupranta. Man sakė: „Lapkritinės būdavo pilnos tylos, visi tylėdavo, kartais net kokias 10 minučių ir tada kas nors išdrįsdavo pasakyti ką nors.

O po to – vėl tyla. Gal tiesiog žodžiai ėjo iš širdies, o ne kažkas, dėl ko nori žmogus pasirodyti.“ Girdėjau, jog tradicijos gimime dalyvavo 6 gimnazistai. Koks gali būti noras pasipuikuot tarp savų? O gimnazijoje juk turėtų visi būt savi — nesvarbu, šeši ar šešiasdešimt.

Kažkas buvo nepatenkintas data. Skundėsi, kad bus Gruodinės. Ar daug keičia viena savaitė? Kai kada — taip. Bet ar tai turi įtakos žmonių elgesiui? Nejaugi perkėlus rudeninį kompanijos susirinkimą savaite vėliau, jūs negerbtumėte kalbančiojo, nevertintumėte jo pastangų? Abejoju, ar gimnazistams taip sunku sukaupti savyje ilgesio ir dėmesingumo, kad tai taupoma paskutiniajam lapkričio penktadieniui ir jokiu būdu ne kitai dienai! Beje, pažvelkit pro langą. Kuo jums ne lapkritis?

Rodos, pirmoji renginio be veiksmo pusė praėjo vykusiai. Lygiai tiek, kiek ir galėjo būti gerai. Ar laikrodžiui išmušus aštuonias žmonės pradėjo skirstytis, ar pirma akvariumą apleido dvasia, nežinau, bet nemačiau, ko tikėjaus. Ne vien dėl užgesusių žvakučių. Pasigedau įtampos, tvyrančios, kol laukiama, kas prabils. Įtampos, kurią galima peiliu pjauti. Ji nebauginanti, ji neslegia. Bet be jos lieka pasisėdėjimas, plepėjimas, galų gale — panirimas į išmaniuosius telefonus. Gerai, jei ten ieškoma eilėraščių (apie jų vertę jau kita kalba, bet kas mes esame, kad teistume). Blogai, jei tai nepertraukiami bumčikai.

Kiek „pačių sau fainų“ stengėsi įrodyti aplinkiniams, kokie jie nuostabūs, nes atėjo į lapkritines. Kokie kieti, nes kažką perskaitė. Net prireikė pasiplot sau ir paplot savo fainiems draugams. Gali būti, jog problema yra tokia: lapkritinės tapo brand‘u. Į jas eiti madinga, nesvarbu, kad nesiruoši klausyti, neketini dalintis, nenori dalyvauti  tame vyksme. Dabar tai tik dar viena proga pasiskųsti, kaip negerai bus, o atėjus paplepėti ir pakikenti, o gal ir, žema kalba tariant, pasitūsinti.

Pažaiskit gydytojus: kiek laiko duodat lapkritinėms? Kaip pacientui, sergančiam vėžiu. Kiek jos gyvuos, kol pasieks paskutiniąją stadiją — pavirs paskutiniu pašventimu prieš Adventą. Kol kažkuo pasidalinti prireiks drąsinti draugą žodžiais: „Nebijok, kad nesi deklamavęs prieš žmones, čia ne žmonės, čia gyvuliai.“

 

Anonimė nuo Šiaurės sofutės