Bonjour, Paris!

Turbūt daugelis jau žino, kad keliasdešimt gimnazistų pavasario atostogų savaitę metė visus vadovėlius (na, beveik visus…) ir išvyko paatostogauti. Ir išvyko ne bet kur, o į patį nuostabiausią miestą – Paryžių! Nors vaizdų, kuriuos matėme, nuotraukos nė maža dalele negali atstoti ir kažin ar įmanoma žodžiais išsakyti viską, ką patyrėme kartu, bet labai noriu ir su Jumis pasidalinti nors mažyte dalele iš gausybės atsiminimų. Štai penki dalykai, be kurių šios atostogos tikrai nebūtų tokios nerealios.

Notre Damme:

Jei Paryžiaus peizažas būtų pyragaitis, tai Notre Damme būtų braškytė ant jo viršaus. Auksinė. Ir inkrustuota deimantais.

Montmartre kvartalas:

Nors jau spėjęs pavirsti viena iš turistinių įžymybių, šis kvartalas vis dar išlaikė savo „meninišką sielą“: tiesiog ant šaligatvių tapantys dailininkai, šokėjai, mimai, siauručiai skersgatviai ir gatvės dulkės palieka kažką lygiai taip pat įsimintino ir žavaus kaip ir „švarioji“ Paryžiaus pusė.

Crêpes:

Nuodėmė nuvykti į Paryžių ir neparagauti šio plono blynelio! Crêpes kepamos kiekvienoje gatvėje su įvairiausiais įdarais ir patiekiamos tiesiog servetėlėje. Galbūt nieko ypatingo, bet be šių blynelių kvapo Paryžiaus gatvelės būtų gerokai tuštesnės…

Jokios anglų kalbos:

Giliai įkvėpiame ir pasakome tvirtą NE anglų kalbai Prancūzijoje. Mielasis, patikėk manimi, Prancūzija Tau atsiveria visai kitokia, kai į ją kreipiesi ne „hello“, o „bonjour“.

Vaizdai

Versalis. Eini nesibaigiančiom idealiai vienodų medžių alėjom ir tau nieko netrūksta. Vis dėl to, kai pasuki į šoną ir  atsiduri tarp gėlynų ir pagal muziką šokančių fontanų, supranti, kad būna dar geriau. Klasikinė muzika susimaišiusi su paukščių čiulbesiu, gėlės, alėjos, tvenkiniai, fontanai visa tai įtraukia tave į nuostabų prabangos ir grožio pasaulį. Užsisvajoji taip, kad nejučiom imi laukti karietos, kuri tave nuveš į rūmus gerti popiečio arbatėlės. Karieta neatvažiuoja, tad atsiguli ant pievos ir laukdamas žiūri į žydinčių medžių šakas. Lauki tol, kol prieina parko prižiūrėtojas ir nutraukia svajones, mandagiai primindamas, kad ant žolytės gulėti negalima.

Karieta, atrodo, neatvažiuos… Stengdamasis nusiraminti, kad gimei ne Liudviko XIV laikais, nusiperki ledų ir patrauki link gėlynų.

Prancūzai

Taip, kažin ar kas paneiks, kad prancūzai šiek tiek pasikėlę, bet tai nieko nekeičia – juk jie tokie žavūs. Jie malonūs kiekvienam, nors ir žinai, kad saldūs kaip medus žodžiai mažai susiję su tikrosiom mintimis, bendrauti su jais nepaprastai smagu. Tarpusavyje jie šnekasi tyliai ir labai švelniai. Švelnumas visur: rankų gestuose, balso tone, akių žvilgsnyje. Kiek reiškia vien pats kalbos skambesys. Na, bent man;].

Gera kompanija:

Visą savaitę buvome kartu, ir jei ne Jūs, kažin ar ši kelionė būtų tokia fantastiška. Buvome viena didelė (ir truputėlį kvaištelėjusi…) šeima – su trimis be galo rūpestingomis mamytėmis, trisdešimčia vaikų ir draugiškais tolimais giminaičiais „ne iš KTUG“. Iš tikrųjų, baisiai smagu, kai turi su kuo pasidalinti sausainiais ar tris valandas plepėti eilėje prie Eifelio bokšto.

Manau, kad šios atostogos nepraėjo veltui ir kad sužinojome, pamatėme ir pajutome visai kitokią Paryžiaus pusę nei vadovėliuose ar knygose. Dar kartelį ačiū visiems, kurie keliavo kartu ir padarė šias atostogas mažyčiu nuotykiu gerų draugų ratelyje :)

Agnė Alaburdaitė ir Grėtė Šmitaitė, 2 danske